Rugsėjo 30-oji: ką Niurnbergo nuosprendis pasakė apie atsakomybę

Istorijos redakcija 2026-09-30 07:55 3 min. skaitymo

Tuščia teismo salė su medinėmis sienomis ir kolonomis istorinėje aplinkoje.

1946 m. rugsėjo 30 d. Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas pradėjo skelbti sprendimą pagrindinių nacistinės Vokietijos vadovų byloje. Jo reikšmė šiandien slypi aiškiame klausime: už kokius savo veiksmus gali atsakyti žmogus, net jeigu jis veikė valstybės vardu? Sprendimo skelbimas tęsėsi spalio 1 d., todėl šias dvi datas reikia vertinti kaip vieno proceso pabaigą.

Vienas procesas, kurio sprendimas skelbtas dvi dienas

Niurnbergo tarptautinį karinį tribunolą po Antrojo pasaulinio karo įsteigė sąjungininkės. Jis nagrinėjo bylą, iškeltą pagrindiniams nacistinės Vokietijos vadovams. Teismas prasidėjo 1945 m. lapkritį, o 1946 m. rugsėjo 30 d. prasidėjo jo sprendimo skelbimas. Spalio 1 d. jis buvo užbaigtas.

Šią eigą aprašo Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus. Dviejų dienų data svarbi todėl, kad rugsėjo 30-oji žymi sprendimo skelbimo pradžią, o ne atskirą nuosprendį ar naują bylą. Minint šią dieną, kalbama apie konkretaus tarptautinio tribunolo nagrinėtą pagrindinių vadovų bylą.

Tribunolo užduotis buvo įvertinti kaltinimus konkretiems asmenims. Valstybės vykdyta politika sudarė bylos kontekstą, tačiau teismui reikėjo nustatyti, ką kaltinamieji planavo, įsakė, organizavo ar kitaip padarė. Tai padeda suprasti, kodėl Niurnbergo sprendimas dažnai minimas kalbant apie asmeninę atsakomybę.

Kokius nusikaltimus nagrinėjo tribunolas

Kaltinimai apėmė keturias susijusias, bet skirtingas kategorijas. Jų nereikėtų sutraukti į vieną bendrą „karo nusikaltimų“ pavadinimą: kiekviena nusakė kitokį galimą kaltinamųjų vaidmenį ir kitokio pobūdžio veiksmus.

Bendras planas arba sąmokslas – kaltinimas dėl dalyvavimo rengiant ir įgyvendinant bendrą nusikalstamą planą.
Nusikaltimai taikai – agresyvaus karo planavimas, rengimas, pradėjimas arba vykdymas.
Karo nusikaltimai – karo taisyklių ir papročių pažeidimai, įskaitant elgesį su karo belaisviais ir civilių gyventojų žudymą ar prievartinį išvežimą.
Nusikaltimai žmoniškumui – civilinių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportavimas ir persekiojimas.

Šios kategorijos leidžia atskirti sprendimus dėl karo pradėjimo nuo sprendimų dėl elgesio karo metu. Jos taip pat parodo, kodėl vien žmogaus pareigų pavadinimo nepakako atsakyti į kaltės klausimą. Reikėjo vertinti jo veiksmus, sprendimus ir ryšį su nagrinėtais nusikaltimais.

Ką sprendimas nustatė apie vadovų atsakomybę

Svarbiausia Niurnbergo proceso mintis: aukštos valstybės pareigos savaime nepanaikina asmens atsakomybės už tarptautinius nusikaltimus. Vadovas negali būti laikomas nepasiekiamu teismui vien todėl, kad sprendimus priėmė eidamas oficialias pareigas. Kartu tai nereiškė, kad kiekvienas kaltinamasis buvo automatiškai pripažintas kaltu.

Tribunolas nagrinėjo individualias bylas ir priėmė skirtingus sprendimus, tarp jų buvo ir išteisinimų. Ši aplinkybė svarbi: asmeninės atsakomybės principas reikalauja įrodymų apie konkretų žmogų. Priklausymas valdžiai ar organizacijai pats savaime neatsako į klausimą, ką tas žmogus žinojo, darė ir už ką gali būti teisiškai atsakingas.

Rugsėjo 30-oji: ką Niurnbergo nuosprendis pasakė apie atsakomybę

Tribunolas taip pat vertino argumentą, kad kaltinamieji vykdė įsakymus. Įsakymo gavimas savaime neatleido nuo atsakomybės, nors aplinkybės galėjo būti reikšmingos vertinant konkrečią bylą. Taigi sprendimo esmė nebuvo paprastas teiginys, kad visi vadovai atsako už viską. Ji buvo tikslesnė: valdžia ir pavaldumas negali pakeisti individualaus veiksmų vertinimo.

Kodėl „Niurnbergo procesai“ nėra viena byla

Žodis „Niurnbergas“ dažnai vartojamas plačiai, tačiau istoriškai jis gali reikšti skirtingas bylas. 1946 m. rugsėjo 30 d. pradėtas skelbti tarptautinio karinio tribunolo sprendimas pagrindinių nacistinės Vokietijos vadovų byloje. Po šio proceso Niurnberge vyko ir kiti teismai, kuriuose buvo nagrinėjama kitų asmenų atsakomybė.

Todėl pasakojant apie rugsėjo 30-ąją verta įvardyti būtent tarptautinį karinį tribunolą. Vėlesnių Niurnbergo bylų išvados neturėtų būti priskiriamos šiam sprendimui vien dėl bendros vietos. Lygiai taip pat šiandien veikiančių tarptautinių teismų sprendimai priklauso jų pačių byloms, taisyklėms ir įrodymams.

Trumpa datų seka padeda išlaikyti ribas: 1945 m. lapkritį prasidėjo pagrindinių vadovų teismas; 1946 m. rugsėjo 30 d. prasidėjo sprendimo skelbimas; spalio 1 d. jis baigėsi. Vėlesnės Niurnbergo bylos sudaro kitą šios istorijos dalį.

Ką ši data padeda suprasti šiandien

Viešai kalbant apie tarptautinį teisingumą, Niurnbergas primena du vienu metu galiojančius reikalavimus. Sunkiausi nusikaltimai gali būti siejami su valstybės sprendimais, tačiau teisinė atsakomybė nustatoma žmonėms. Kaltės vertinimui būtina nagrinėti konkrečius veiksmus ir įrodymus, o ne vien pareigas, tautybę ar politinę priklausomybę.

Tai nėra iš anksto parengtas atsakymas į bet kurią dabartinę bylą. Istorinis 1946 m. sprendimas padeda tiksliau suformuluoti klausimus: koks nusikaltimas nagrinėjamas, koks buvo asmens vaidmuo ir kokie įrodymai jį pagrindžia? Būtent šie klausimai suteikia rugsėjo 30-ajai reikšmę ir už istorinių datų sąrašo ribų.

Šaltinis: United States Holocaust Memorial Museum

Kontekstas ir veiksmai Apie straipsnį

Šaltinis ir patikra Istorinis kontekstas

Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus apžvalga padeda atskirti pagrindinių vadovų teismą nuo vėlesnių Niurnbergo bylų.

Patikros