Kaune tiriama, ką šuns lojimas gali pasakyti apie jį
Šuns lojimas žmogui gali skambėti kaip paprasta emocijos išraiška, tačiau jo akustikoje slypi daugiau informacijos, nei geba pastebėti žmogaus ausis. Dirbtinis intelektas jau gali išanalizuoti tūkstančius gyvūnų garsų, palyginti jų pasikartojimus ir susieti juos su elgesiu, aplinka bei emocine būsena.
Vis dėlto tai dar nereiškia, kad technologijos jau gali išversti, ką šuo „sako“. Kauno technologijos universiteto Informatikos fakulteto profesorius Rytis Maskeliūnas pabrėžia, kad tyrėjams pirmiausia reikia nustatyti, ar aptiktas garsų dėsningumas iš tiesų turi komunikacinę reikšmę.
Šuns balse aptinkami emocinės būsenos požymiai
R. Maskeliūnas su kolegomis anksčiau tyrė vokiečių aviganių vokalizacijas. Tyrime buvo vertinamos keturios šunims priskirtos emocinės būsenos: džiaugsmas, pyktis, verkimas ir vienišumas.
Mokslininkai garsų neanalizavo kaip paprastų įrašų. Jie juos išskaidė į skirtingų dažnių ir laiko komponentus, iš kurių išgavo akustinius požymius. Tada mašininio mokymosi metodais tikrino, ar pagal šiuos požymius galima atskirti skirtingas emocines būsenas.
Rezultatai parodė, kad iš šuns balso galima gauti reikšmingos informacijos. Gana patikimai pavyko atpažinti piktą lojimą. Tačiau nustatyti emociją dar nėra tas pats, kas suprasti visą signalą arba žinoti, kokią konkrečią žinutę gyvūnas perduoda.
„Garsas nėra vien triukšmas ar emocijos fonas – jame slypi akustiniai požymiai, susiję su gyvūno būsena“, – aiškina KTU profesorius.
DI ieško signalų, kurių žmogus dar nežino
Šiandien tyrimai galėtų būti daug platesni. Užuot modeliui iš anksto pateikus kelias emocines kategorijas, būtų galima leisti jam savarankiškai nagrinėti tūkstančius ar milijonus šunų vokalizacijų ir ieškoti pasikartojančių struktūrų.

Tokiai analizei kuriami specializuoti gyvūnų akustikos modeliai. R. Maskeliūnas mini „Dog2vec“ – modelį, apmokytą naudojant daugiau kaip 6000 valandų šunų lojimo įrašų. Kai kuriose vokalizacijų atpažinimo užduotyse jis pasiekė geresnių rezultatų nei bendriniai modeliai.
DI gali analizuoti ne tik pavienius garsus, bet ir jų sekas, pasikartojimą bei sąveiką su kitais signalais. Garso duomenys gali būti siejami su vaizdu, gyvūno judesiais, kitų individų reakcijomis ir aplinkos sąlygomis. Tokie multimodaliniai metodai jau rodo pranašumą atpažįstant šunų emocines būsenas.
Didžiausias proveržis būtų ne tada, kai sistema pasakytų „šuo pyksta“, o tada, kai ji pati atrastų anksčiau nežinomus signalų derinius ir jų ryšį su konkrečiomis situacijomis bei elgesiu.
Atpažinti signalą lengviau nei suprasti jo reikšmę
DI gali nustatyti, kad tam tikras garsas nuolat pasikartoja gyvūnui susidūrus su pavojumi arba pasitinkant šeimininką. Tačiau vien tokios statistinės sąsajos nepakanka patikimai nustatyti, ką signalas reiškia.
Svarbu, kas siunčia signalą, kam jis skirtas, kas tuo metu vyksta aplinkui ir kaip į jį reaguoja kiti gyvūnai. Todėl garso analizę būtina derinti su elgsenos stebėjimais ir kontroliuojamais eksperimentais.
Patikimesnių išvadų būtų galima gauti pakeitus situaciją arba tą patį signalą pateikus kitam individui. Jei reakcija nuosekliai atitiktų DI modelio prognozę, tyrėjai turėtų daugiau pagrindo manyti, kad nustatyta signalo funkcija suprasta teisingai.

R. Maskeliūnas DI vaidmenį lygina su Šerloku Holmsu: modelis gali pastebėti svarbią užuominą, tačiau biologinis eksperimentas dar turi patikrinti, ar ši užuomina interpretuota teisingai.
Gyvūnų žodyno mokslininkai dar neturi
Žmonių kalbos modeliai mokosi iš tekstų, kuriuose jau egzistuoja žodžiai, gramatika, sintaksė ir žmonėms suprantamos reikšmės. Gyvūnų komunikacijos tyrėjai tokio paruošto žemėlapio neturi ir nežino, ar skirtingų rūšių signalai apskritai sudaro į žmogaus kalbą panašią simbolinę sistemą.
Perspektyviausioms rūšims priskiriami banginiai, delfinai, drambliai, kai kurios beždžionių ir paukščių rūšys. Tačiau tyrimams svarbiausia ne vien garsų sudėtingumas. Reikia ilgalaikių, didelių ir kontekstualizuotų duomenų rinkinių, kuriuose būtų žinoma, kas vyko prieš signalą, kam jis buvo skirtas ir kaip į jį reagavo kiti gyvūnai.
Ateityje DI sugeneruoti signalai galėtų būti pateikiami gyvūnams kontroliuojamomis sąlygomis. Jei reakcija sutaptų su natūraliu signalu, tai padėtų tikrinti hipotezes apie jo funkciją. Tačiau net ir toks eksperimentas turėtų atmesti galimybę, kad gyvūnas reaguoja tik į garsumą, dažnį ar kitą akustinę savybę, o ne į patį signalą.
„Pirmiausia turime išsiaiškinti, ar už gyvūnų signalų apskritai slypi struktūruota komunikacinė sistema, kurią būtų prasminga vadinti kalba“, – sako KTU profesorius.
Šaltinis: BNS
Kontekstas ir veiksmai Apie straipsnį
Šaltinis ir patikra Šaltinio patikra
Medžiaga sutikrinta pagal pateiktą BNS šaltinį ir jame cituojamo KTU profesoriaus paaiškinimus.
- Patikrinta, kad pagrindinis ekspertas yra KTU profesorius Rytis Maskeliūnas.
- Atskirti tyrimo rezultatai apie šunų emocines būsenas nuo platesnių hipotezių apie gyvūnų...
- Išsaugotos šaltinyje nurodytos DI galimybių ir eksperimentinio patvirtinimo ribos.
- Šaltinis
- BNS
- Aprėptis
- Lietuva
- Atnaujinta
- 2026-09-22 08:11
Šaltinis ir patikra
Pranešti apie pasitikėjimo problemą
Nusiųsk aiškų signalą bendruomenės moderacijai, jei šaltinis, faktai ar kontekstas turi būti peržiūrėti.
Komentarai